ŠIAULIAI: Gedulo ir vilties dienai atminti – dangaus „ašaros“

Čia nieks į langą nepabels
Ir nevarys nieks į vagoną.
Čia tu gali ramiai sapnuot
Namus ir šilumą, ir duoną.
Ir vėliavą gali sapnuot
Lietuvišką! Ji - tavo rojus.
Jinai stebuklas iš nakties,
Pakol išaus kančių rytojus.
Girgždės vardus iš praeities
Taigos pušynų žalios svirtys
Kas mums - negimusiems - atleis
Už motinos ir tėvo mirtį.
Kas mus išliekančius nuteis,
Kad dar neužkasė pusnyne,
Kad leidom budeliam tada
Prie kryžiaus kalt Tėvynę...

Šiandien 2009-ųjų birželio 14-oji, dangus apsiniaukęs, ir kaip iš kibiro pliaupia lietus... Ko gero, tai - ne lietus, o dangus verkia. Tai - ašaros, primenančios skausmo jūrą, kuri beveik prieš 70 metų (1941 m. 06 mėn. 14 d.) užliejo visą Lietuvą. Lietuvai kertami smūgiai buvo tiksliai apskaičiuoti ir negailestingi. Begalės žmonių - moterys ir vyrai, seneliai ir vaikai - krovėsi savo menką mantą, sėdo į gyvulinius vagonus ir keliavo...keliavo į nežinią. Nežinia nebuvo tokia baugi, nes jiems dar buvo likę tikėjimas Tėvyne ir vienybė.

Deja, ta siaubinga istorija ir patirtis teatgyja tik senolių vaizdžiais pasakojimais ir prisiminimais. Retas jaunuolis mėgina save įsivaizduoti to senelio ar močiutės, kuris buvo įspaustas žiaurios ir negailestingos istorijos gniaužtuose, vietoje. Šiandieniniame technologijų ir pažangos pasaulyje, kuris skuba ir keičiasi kas sekundę, retas, kuris sustoja ir susimąsto, kokia lemtis teko mūsų seneliams... Jie juk kaip ir mes buvo jauni, kupini svajonių ir vilčių... Deja, nemažai daliai lietuvių tautos šie istorijos išbandymai tapo lemtingais - jų kaulai taip ir liko Amžino įšalo žemėje. Ne veltui kasmet yra minima Gedulo ir Vilties diena, skirta atminti visiems, patyrusiems žiaurų trėmimų siaubą, bei tiems, kurie niekada jo neišgyveno - kad suprastų savo protėvių likimą ir gerbtų savo praeitį.

Kaip ir kasmet Gedulo ir vilties diena buvo paminėta ir Šiauliuose, prie geležinkelio rampos. Apmaudu, kad visada į šį minėjimą susirenka tie patys garbaus amžiaus miestelėnai. Deja, jaunimas gana abejingas senolių skausmui, istorijos atminimui. Šiaulių JKL‘ iečiai tradiciškai dalyvavo minėjime, uždegė žvakeles ir padėjo gėlių, pagerbdami visus tremtinius.

Rūdija plienas, griūva pilys, senka upės, džiūsta ežerai, bet - ne tautos atmintis. Kad ir kaip buvo besistengta paslėpti nusikaltimų pėdsakus, ištrinti juos iš tautos atminties, to padaryti nepavyko. Atmintis bus gyva tol, kol bus gyva tauta.

Inga Šimkutė