Šiame straipsnyje pateikiame konservatizmo raidos, pagrindinių vertybių ir principų santrumpą. Čia yra informacija apie vieną iš įtakingiausių šių dienų politinių ideologijų pradedant nuo antikos iki šiandieninės Lietuvos.

I. Įvadas

Konservatizmas yra viena iš trijų pagrindinių moderniųjų politinių ideologijų. Kartu su liberalizmu ir socializmu jis yra tapęs viena iš trijų idėjinių ir pasaulėžiūrinių modernybės kolonų. Vieningai sutariama, kad ši politinė ideologija yra tikrai dešinioji ir kartu su socializmu, kuris užima savo vietą kairėje, sudaro „didžiąją politikos dichotomiją". Tuo tarpu liberalizmas gali būti tiek ir dešinysis, tiek ir kairysis.

Konservatizmas yra tikėjimo (kartu ir kultūrinės tradicijos bei kanono) ir galios sąjunga tikrąja šių žodžių prasme. Niekas už konservatorius labiau negina tikėjimo, tradicijos, istorijos ir kanono svarbos moderniajai sąmonei ir egzistencijai. Jei socialistai ir liberalai labiau pasikliauja racionaliu planavimu, naujovėmis ir tiki, kad dėl ateities reikia reformuoti absoliučiai visas valstybės ir visuomenės institucijas (tarp jų ir Bažnyčią), tai konservatoriai labiau pasitiki tradicija ir ja pagrįsta socialine bei moraline tvarka, kolektyvine patirtimi, istorija. Visgi, tai nereiškia, kad konservatorių partijos nelinkę į reformas. Pasak jų, daryti reformas reikia tik tada, kai jau nebėra jokios kitos išeities, evoliuciniu, o ne revoliuciniu keliu. Kaip parodė istorija, sunkiausiais momentais būtent konservatoriai imdavosi atsakomybės ir reformų naštos, taip užtikrindami tolygią ir stabilią savo valstybių plėtrą.

II. Konservatizmo raida

Nors daugelis mano, kad konservatizmo ideologija prasideda nuo Edmundo Berko ir, kaip liberalizmas ar socializmas, turi kažkokį vieningą idėjų ir principų kratinį, tačiau reali situacija yra šiek tiek kitokia. Konservatizmas yra pati seniausia pasaulio ideologija, nors pats terminas buvo pradėtas vartoti tik XIX a. Žiūrint iš filosofinės pusės, tai ir pati plačiausia ideologija.

Iš esmės, Edmundas Berkas buvo klasikinio konservatizmo srovės dogmatikas ir susistemintojas. Jo laikyti konservatizmo pradininku negalima, nes visa tai, kas buvo iki jo skelbtų idėjų, yra vadinama tradicionalizmu ar paleokonservatizmu. Konservatyviosios ideologijos pamatus galime rasti jau ir antikos filosofų (Sokrato, Platono, Aristotelio, Cicerono) darbuose, o tikrasis tradicionalizmas savo aukso amžių išgyveno viduramžiais. Tuo metu bene pagrindiniai šio ideologijos dogmatikai buvo šviesiausi katalikų Bažnyčios protai, pvz. Tomas Akvinietis. Kaip matome konservatizmo kryptis šimtus metų ėjo vienoje gretoje su klasikine filosofija.

Pasaulyje prasidėjus „Šviečiamajam amžiui", atsirado filosofų ir politikų, kuriems nepatiko šviečiamosios idėjos. Buvo pradėtos skelbti idėjos už tuometinės aristokratinės, absoliutizmo tvarkos ir nusistovėjusios visuomenės santvarkos išsaugojimą, kuri buvo išskirtinai bendruomeniška. Paskutinysis lašas perpildęs šių filosofų kantrybės taurę, buvo Prancūzijos revoliucija. Kaip atsakas į ją gimė Edmundo Berko veikalas „Apmastymai apie revoliuciją Prancūzijoje". Ši knyga tapo klasikinio konservatizmo pagrindu. Joje pagrįstai ginama nusistovėjusi visuomenės tvarka, kurią iš esmės norėjo pertvarkyti revoliucionieriai. Po revoliucijos žlugimo E.Berko idėjos sulaukė milžiniško pasisekimo, nes Europa pamatė kokios žalingos ir visa griaunančios gali būti liberalų reformatorių (su šia srove galime sieti Prancūzijos revoliuciją) idėjos. Dar keletui dešimtmečių įsitvirtino senoji absoliutinė ir aristokratinė tvarka.

Visgi konservatizmas neatsilaikė prieš Pramonės revoliuciją ir pasaulinį modernėjimą. Atsirado moderniojo konservatizmo šaka, kurią galime tiesiogiai sieti su Britanijos Torių partijos virsmu į Konservatorių partiją. Tai padėjo jiems įsitvirtinti Britanijos politinėje sistemoje ir valdyti šią šalį beveik visą XIX a. Bene garsiausias moderniojo konservatizmo dogmatikas yra Bendžaminas Disraelis.

Kaip jau minėta anksčiau, konservatizmas yra pati plačiausia politinė ideologija. Jis neturi tokios vieningos idėjų sistemos, kokią turi liberalizmas ar socializmas, nėra ir vieno „idėjų pranašo", kokį turi kitos politinės filosofijos. Konservatyviojoje filosofijoje galime atrasti daug srovių. Vienos sietinos su laikotarpiais, tai jau mano minėtas tradicionalizmas, klasikinis konservatizmas, modernusis konservatizmas ir neokonservatizmas arba liberalusis konservatizmas. Pastarasis atsirado ir suklestėjo XX a. Neokonservatizmo idėjomis remiasi JAV respublikonai, todėl ši srovė sparčiausiai vystoma būtent Amerikoje. Taip pat yra tokių konservatizmo srovių, kurios su konkrečiu laikotarpiu neturi sąsajų: socialinis konservatizmas, krikščioniškoji demokratija, fiskalinis konservatizmas, patriotizmas ir t.t. Dar galima išskirti kiekvienos valstybės, kurioje yra konservatorių partijos, ideologines mokyklas ar net garsesnių konservatorių asmenybių pakraipas (gaulizmas, teatčerismas ir pan.). Žinoma, garsiausios yra Amerikos ir Britanijos mokyklos.

III. Konservatizmo vertybės, nuostatai ir principai

Toliau norėčiau plačiau aptarti konservatizmo dogmatiką ir idėjas. Kadangi dėl šios ideologijos platumo neįmanoma visų konservatizmo srovių sujungti į vieną veikalą, todėl toliau kalbėsiu apie neokonservatizmą, kuriuo daugiausiai ir remiasi šiuolaikinės partijos.

Pagrindinė konservatizmo stiprybė glūdi jo kritiniame požiūryje į totalitarinius rėžimus, tiek ir kairiuosius, tiek ir dešiniuosius. Dar E.Berko konservatyvioji mintis buvo kuriama tam, kad būtų sustabdytas radikalus visuomenės ir valstybės pertvarkymas, kuris ne tik siekė pakeisti tai, kas būta bloga, bet ir grasino sugriauti tai, kas buvo gera. Gera, to meto supratimu, buvo nusistovėjusi, bendruomeniška visuomenės struktūra, nuosavybė, šeima, tradicijos ir religija. Geras pavyzdys yra Prancūzijos revoliucijos metu jakobinų vykdyta politika, kurios tikslas buvo vienu mostu, per labai trumpą laiką Prancūzijoje panaikinti katalikybę ir įvesti savo sugalvotos dievybės kultą. Visuomenėje tai sukėlė neigiamą reakciją ir totalitarinis jakobinų režimas buvo sunaikintas pačių prancūzų. Kiekvieno totalinio rėžimo (stalinizmo, komunizmo, maoizmo, fašizmo, nacizmo ir kt.) tikslas - greitai pertvarkyti valstybę ir visuomenę iš tokios kokia yra į atitinkančią jų idealus. Toks radikalus pertvarkymas yra neįmanomas, nes žmonių protas, pripratęs prie laisvės, bendruomenės, nuosavybės ir t.t., negali staigiai persijungti ir tapti kardinaliai kitoks. Toks eksperimentas sukelia tik betvarkę ir visuomenės degradaciją. Geriausias tokio rėžimo pavyzdys - Šiaurės Korėja. Šiuolaikinio konservatizmo esmė yra viską daryti ne revoliuciniu, o evoliuciniu keliu, atsižvelgiant į istoriją.

Kita labai svarbi konservatizmo sudedamoji dalis, kurią rasime iš esmės visose atšakose, yra moralė. Ji grindžiama krikščioniškąja etika, kuri remiasi dešimčia Dievo įsakymų. Tai atkeliavę dar iš viduramžių dvasios, kai moralė ir etika buvo laikomos labai svarbiomis dorybėmis. Dažnai konservatizmas vadinamas moralizmu arba moralistine ideologija, nes siekiama visur taikyti moralius sprendimus ir priemones. Tai puikiai matosi pažvelgus į Europos, Amerikos ir Lietuvos politinių partijų spektrą, kuriame būtent konservatorių partijos laikomos pačiomis moraliausiomis.

Neokonservatizmas dažnai vadinamas „procedūriniu konservatizmu", nes jame bandyta įgyvendinti daugmaž vieningą idėjų sistemą. Galima vardinti tokias idėjas - vertybes:

• Tradicija - siejama su gerąja istorine patirtimi iš kurios valstybė ir visuomenė gali pasisemti patirties, pasimokyti iš klaidų. Taip pat čia svarbus ir tautiškumo niuansas, nes konservatoriai visada remia tradicinę, nacionalinę kultūrą. Ji yra išskirtina, todėl skatina tautos pasididžiavimą.
  
• Demokratija - tai gana naujas principas konservatizmo idėjose. Ilgus metus konservatoriai buvo aristokratizmo ar net absoliutizmo šalininkais. Taip buvo todėl, kad bijota revoliucinių permainų, kurios galėtų sugriauti visą visuomenės sanklodą. Visgi, Vakarų valstybėms evoliucingai perėjus prie demokratijos, o visuomenėms su jomis susigyvenus, buvo pamatyta, kad demokratija daug geriau negu kitos valdymo formos. Ji skatina pilietinę visuomenę, žmonių švietimąsi ir tobulėjimą. Žinoma, konservatoriai mato ir demokratijos trūkumų, bet kaip sakė bene garsiausias XX a. konservatorių politikas Vinstonas Čerčilis: „Taip, demokratija yra blogai, tačiau niekas nieko geriau už ją nesugalvojo". Pripažįstama demokratijos formų įvairovė.
  
• Laisvė - tai labai ginčytina ir nauja vertybė. Ją be užuolankų bando visiškai monopolizuoti liberalai. Konservatyvioji idėja kalba labiau ne apie individo laisvę, o apie šeimos, bendruomenės, tautos, valstybės laisvę. Laisvės principas gimė kaip atsakas į XX a. totalitarizmą. Visgi nereikėtų konservatorių kaltinti, kad jie naudoja laisvės ir žmogaus teisių terminus tik tam, kad atrodytų modernesni. Tokia retorika dažnai girdima iš įvairaus plauko liberalų. Šiuolaikinis konservatizmas pripažįsta žmogaus teises ir laisves, bet pirmenybė yra teikiama bendruomeniškumui, nes individas negali egzistuoti be bendruomenės. Vakarų valstybių patirtis rodo, kad bendruomeniškose visuomenėse žmogaus teisės ir laisvės yra užtikrinamos savaime. Bendruomenės negali egzistuoti negerbdamos savo narių, taigi visą laiką kalbėti apie žmogaus teises ir laisves yra netikslinga, nes tai gali kaip tik išbalansuoti visuomenę, sukelti įvairius revoliucinius judėjimus (feminizmo, rasizmo, homoseksualizmo ir pan.), kai tam tikros visuomenės grupės, prisidengdamos kova už žmogaus teises, bando gauti daugiau teisių savo grupės atstovams. 
  
• Bendruomenė ir šeima. Konservatizmas yra bendruomeninė filosofija. Bendruomeniškumas yra tarsi nuoroda į tai, kokią visuomeninę sanklodą mato konservatoriai. Visa visuomenė, pasak jų, turi būti sudaryta iš bendruomenių, mažesnių ir didesnių. Tik bendruomenėje žmogus gali jaustis tikrai laisvas ir patenkinti visus savo poreikius. Mažiausia visuomenės „ląstele" konservatoriai laiko šeimą, o ne individą. Visi turi šeimą ir tai yra žmogaus gyvenimo pagrindas, kuriame formuojasi jo pasaulėžiūra, charakteris ir kuriama ateitis. Svarbu tai, kad konservatizmas būdamas krikščioniškąja ideologija šeimą įsivaizduoja tik kaip tradicinę sąjungą tarp vyro ir moters. Kaip jau minėjau, šeima yra mažiausia visuomenės bendruomenė, toliau ji jungiasi į stambesnius darinius. Šeima užtikrina tik pirminius žmogaus poreikius, o kitos bendruomenės kitus, aukštesnius. Nuo šeimos galima pereiti prie vietos bendruomenės, kuri jau siekia patenkinti, pvz. žmogaus saugaus gyvenimo poreikį. Toliau galime eiti prie vis aukštesnių bendruomenių, kurios patenkina vis kitus žmogaus poreikius. Taip atsiranda bendruomenių hierarchija. Kai kurios konservatizmo šakos skatina minimalios valstybės idėją, tačiau kitaip nei liberalai, daugiau valdžios ir galių turėtų būti suteikta ne atskiriems individams, o bendruomenėms. Minimali valstybė reiškia, kad Vyriausybė ir visas jos sektorius siekia kuo mažiau kištis į visuomenės gyvenimą, atiduodami jam dalį savo galių.
  
• Religija - kaip minėta anksčiau, konservatizmas glaudžiai siejasi su krikščioniškąja dogmatika ir ypač morale bei etika. Krikščionybė - tai laiko patikrinta religija, turinti stiprų pagrindą, istoriją ir tradicijas. Iš jos galima pasimokyti labai daug gerų dalykų, pasisemti išminties sunkiais žmogaus ar valstybės gyvenimo momentais. Taip pat krikščionių propaguojamas dekalogas yra puikus etikos ir moralės normų rinkinys kiekvienam žmogui. Krikščionybėje ir konservatizme randame daug bendrų idėjų, pvz. tradicija, bendruomenė, šeima, teisingumas. Iki šiol nesutariama ar konservatizmas gali egzistuoti ne krikščioniškose visuomenės. Azijos šalyse esama politinių partijų, kurios turi labai artimą Vakarų konservatoriams programą, tačiau remiasi budizmu, konfucionizmu, induizmu, islamu ar net pagonybe. Ar jas galima vadinti konservatoriškomis? Tai yra klausimas į kurį nėra vienareikšmio atsakymo.
  
• Laisvoji rinka - konservatizmas neturi savos ekonominės doktrinos. Ji buvo perimta iš liberalų ir stipriai prigijo. Kartu su demokratija, laisvoji rinka yra stabilumą ir taiką tarp valstybių užtikrinanti idėja. Be demokratijos negali būti laisvosios rinkos ir atvirkščiai. Įdomu, tai, jog dar niekada dvi tikrai demokratiškos, laisvos rinkos valstybės viena su kita nekovojo.
  
• Nuosavybė - tik turėdamas savo nuosavus daiktus, namus ar kitą turtą žmogus gali jaustis saugus ir tvirtas, savo šeimininkas. Turėdamas nuosavybę jis linkęs ją ginti, o tai suteikia stiprybę valstybei, jos gyventojai prisiriša ir yra pasiryžę kovoti dėl savo gerovės. Nuosavybė, kartu su demokratija ir laisvąja rinka yra šiuolaikinių valstybių ir pasaulio garantas. 
  
• Teisingumas - kaip ir kiekviena demokratinė ideologija, konservatizmas propaguoja įstatymo ir konstitucijos viršenybę. Tik įstatymų besilaikantys valdininkai ir piliečiai gali užtikrinti nuosavybės, šeimos, demokratijos laikymąsi ir saugumą.
  
• Stipri valstybė - nors galima šnekėti apie keletą valstybės valdymo, vyriausybės įtakos piliečiams modelių, tačiau konservatoriai neatskiriami nuo tikslo sukurti stiprią valstybę. Dažnai dar pridedamas nacionalinės valstybės principas. Visur, kur tik valdo konservatorių partijos stengiamasi kurti stiprią, tiek ir vidumi, tiek ir išore, šalį. Šitai ryškiai matosi tarptautiniuose santykiuose, kai konservatorių vyriausybės stengiasi visų pirma patenkinti savo valstybės poreikius ir jai išsiderėti kuo daugiau. Tuo tarpu liberalai ir socialistai dažnai linkę savo valstybės ir piliečių interesus aukoti dėl kitų neva „aukštesnių" tikslų. Pabrėžčiau, kad stipri valstybė nereiškia stipraus kišimosi į paprastų piliečių gyvenimus. Šitai propaguoja tik kairiosios pakraipos politika.

IV. Konservatizmo srovės ir šakos

Toliau norėčiau apžvelgti konservatizmo sroves. Keletą jų jau minėjau ir aptariau - tai tradicionalizmas arba „paleokonservatizmas" ir klasikinis konservatizmas. Šiuo metu mus labiausiai domina moderniojo konservatizmo šakos: neokonseravatizmas, socialinis konservatizmas, krikščioniškoji demokratija, ir kt. Neokonservatizmui, kurį jau aptariau, „klijuojama" keletas epitetų: liberalusis, procedūrinis, jautrusis konservatizmas. Amerikos neokonservatoriai dažnai sutrumpintai vadinami „neokonais".

Įdomi konservatizmo variacija yra socialinis konservatizmas. Nereiktų jo sieti su politine kaire, atvirkščiai, socialinis konservatizmas yra bene „dešiniausia" konservatizmo atmaina (tiek, kiek toli į dešinę gali nueiti demokratiją vertinanti ideologija). Šioje konservatizmo mokykloje labai svarbi religija, jos moralinė ir etinė doktrina, bendruomenė, šeima ir tradicija. Socialinio konservatizmo šalininkai labai griežtai pasisako prieš homoseksualizmą, kartu ir prieš jų santuokas, prieš abortus ar kitus, panašius nukrypimus, nuo krikščioniškojo mokymo. Taip pat jie puoselėja gana stiprius nacionalinius idealus, kurie dažnai siejasi su tradicine kultūra ir tradicine bendruomene. Socialinio konservatizmo šaknis galime rasti JAV, Britanijos kaimo bendruomenėse, protestantų religinėse bendrijose.

Bene labiausiai Lietuvoje šiuo metu eskaluojamas krikščioniškosios demokratijos (trumpiau galime vadinti krikdemų) likimas. Krikdemija - tai labai įdomus konservatyviųjų, liberaliųjų ir socialistinių idėjų kratinys. Krikščioniškosios demokratijos pradininkas ir dogmatikas yra popiežius Leo XIII (1878 - 1903). Kaip atsaką į marksistų idėjų plitimą, jis išleido savo encikliką „Rerum Novarum" („Apie naujus dalykus"). Šioje enciklikoje jis paskelbė, kad katalikai turėtų vienytis ir kurti demokratija bei krikščionybe pagrįstas politines bendrijas. Joje kalbama apie socialinį teisingumą, pagalbą neturtingiesiems ir t.t. Kadangi tai buvo atsakas į socializmo ir darbininkų judėjimus, tai buvo perimta kelios idėjos iš jų, tik viskas susieta su krikščionybe, pvz. enciklikoje skelbiama, kad reikia kurti krikščioniškąsias profsąjungas. Greitai, po popiežiaus paskelbto dokumento, visoje Europoje susikūrė krikščionių demokratų partijos. Šiuo metu krikščioniškoji demokratija nėra ypač populiari. Priežasčių galime atrasti krikščioniškosios demokratijos sumišime su kitomis ideologijomis. Dalis krikdemų nužengė tolį į kairę ir tapo tarsi krikščioniškąja socialdemokratijos atmaina, o kita dalis visiškai sumišo su konservatoriais. Nepaisant to, kertiniais krikščioniškosios demokratijos principais galime laikyti: asmens laisvę, socialinę lygybę, krikščioniškąjį mokymą, žmogaus teises ir laisves, demokratiją. Šiuo metu krikdemai pradėjo plačiai propaguoti ir ekologines idėjas.

V. Konservatyvioji mintis Lietuvoje

Konservatizmas Lietuvoje yra gan įdomus reiškinys. Tarpukariu neturėjome grynai konservatyvių partijų. Į tą pusę buvo linkę krikščionys demokratai ir tautininkai. Deja, pirmuosius dar veikė „krikščioniškosios demokratijos banga". Ši idėjų sistema dar nebuvo supratusi savo minusų ir pliusų, dėl to Lietuvos krikdemų programoje būta įvairių nuostatų iš kitų politinių pakraipų. Tautininkai buvo žymiai konservatyvesnė partija, tačiau jos polinkis į totalitarizmą nėra priimtinas šiuolaikinei dešinei.

Atkūrus nepriklausomybę iš Sąjūdžio susikūrusi Tėvynės Sąjunga iškart prie savo pavadinimo pridėjo „Lietuvos konservatoriai". Kadangi savo istorijoje neturėjome konservatyviosios minties tradicijos, todėl teko jos semtis iš kitų valstybių, visų pirma iš JAV neokonservatorių. Į politinę programą buvo įtraukta daug modernių ir perspektyvių planų, kurie buvo sėkmingai pritaikyti kitose valstybėse. Deja, prasta Lietuvos socialinė ir ekonominė padėtis vertė prisitaikyti. Nepaisant to TS niekada nepamynė savo pamatinių vertybių, yra viena iš pačių moraliausių Lietuvos partijų, o daugelis politologų ją tapatina su JAV Respublikonų partija. Kaip kis Tėvynės Sąjungos politinė ir filosofinė kryptis po susijungimo su krikščionimis demokratais ir tautininkais, parodys tik ateitis.

Andrius Vyšniauskas