Konservatizmą nuo kitų didžiųjų politinių ideologijų visada skyrė ypatingas dėmesys istorijai ir iš jos kylančios visuotinės tvarkos bei harmonijos pajauta. Tradiciniai konservatoriai nepaliaujamai akcentavo būtinybę istorijos patikrintas vertybes priešpriešinti šaltai racionaliu, bet ne viską aprėpti sugebančiu žmogaus protu išmąstytoms reformoms, tokioms, kokias nepaliaujamai kūrė ir tebekuria visuomenės keitimo idėja užsidegę liberalai ar socialistai.
Nors kritikai kaltina konservatorius esant pernelyg susikoncentravusius į laiko tekmėje jau seniai paskendusius dalykus, konservatizme istorija yra ir visada buvo vientisos bei visą apimančios struktūros „praeitis-dabartis-ateitis" dalis. Tik teisingas istoriškumo jausmas, kuris neatmeta ir neiškraipo jokių - nei nemalonių, nei išties didingų, bet jau įvykusių faktų leidžia suprasti koks yra šios dienos pasaulis ir koks jis tikriausiai bus rytoj. Nuolat atsigręždamas į praeitį konservatorius suvokia dabartį ir prognozuoja ateitį. Būtent todėl, labai gerai suprasdami žmogiškosios būties, per amžius nusistovėjusių visuomeninių institucijų, vertybių ir moralės normų būtinybę bei neliečiamumą konservatoriai su pasidygėjimu žvelgia į nevaldomos modernybės darkomą bendruomenę. Naujojo pasaulio paradoksas konservatoriui yra ultimatyvus reikalavimas keistis vardan keitimosi, o ne žingsnis po žingsnio žengti nuoseklaus ir būtino modernizavimosi keliu.
Istorija konservatoriai supranta dar ir kaip saviindentifikacijos bei ryšio su kitais visuomenės nariais šaltinį. Žmogus negali pasakyti kas jis yra, nežinodamas, kas jis buvo praeityje, ir juo labiau negali priklausyti individų bendrijai, nežinodamas kaip joje atsidūrė ir kokie senatimi grįsti ryšiai jį sieja su likusia bendruomene. Praeitis ne tik leidžia suprasti savo būtį, bet ir nenutrūkstamomis gijomis sujungia visais laikais gyvenusius, gyvenančius ir tebegyvensiančius bendrijos narius. Ir kekvienas šios amžinos bendruomenės narys yra priklausomas nuo praėjusių kartų, nes tik jų dėka gali perimti žmonijos patirties lobyną. Būtent socialinėje sferoje ir sąveikoje su kitais individais įgyjama patirtis (ką būtų galima vadinti kultūra) ir perduodamas moralės bei tikrosios dorybės suvokimas žmogų daro tikru žmogumi. Didžiausiomis vertybėmis lieka dvasiniai turtai, tai kas nekinta, o amžiams bėgant tik tobulėja - šia prasme konservatoriai atsigręžia ir žvelgia į akis pačiai amžinybei.
Galų gale ir pati visuomenė konservatorių yra traktuojama, kaip sutartis perėjusi laiko išbandymus, todėl visapusiškai pripažinta. Šis visuomenės pripažinimas neabejotinai kyla iš to pačio praeities suvokimo ir kaip tik šis suvokimas leidžia suprasti, kad bet kokie pertvarkymai visiškai nesiremiantys istorijos precedentu ir joje slypinčiomis nuorodomis, ateities kartoms gali turėti labai skausmingų padarinių.
